Kalbų istorija, kalbų kūrimas, kalbų lyginimas, socialinis kontekstas

2011 m. gegužės 14 d., šeštadienis

Dislalijų įveikimo sistema liaudies pedagogikoje

Garsų tarimo mokymas liaudies pedagogikoje panaudojant tautosaką  


                                    Foto: A.B.

Pradedama nuo patiems mažiausiems skirto repertuaro – lopšinių, kykojimų, juokinimų. Tai specialiai jiems suaugusiųjų sukurtos ir atliekamos dainos. Toliau – jau paaugusių vaikų, dažnai pačių susikurtos dainos – piemenų folkloras. Formulinės dainos patrauklios savo kompozicija. Nuolatiniai pasikartojimai, ritmas labai tinka logopedinėms pratyboms.  Tai puiki medžiaga kalbos pamokėlėms. Jei vaikas kalba neaiškiai, sunkiai ištaria kai kuriuos garsiukus, vietoj nuobodaus tam tikrų žodžių kartojimo ar kitų tarties lavinimo pratimų, galima pasiūlyti žaismingą dainelę. Galima lyginti atskirus skiemenis, žodžius, sakinius. Eiliuotas tekstas moko taisyklingo kirčiavimo (ne taip sukirčiavus, jis neskamba), skatina laikytis tam tikro kalbos ritmo, tempo, daryti pauzes. Vaikams (ypač mažesniems) patinka, kai eiliuotame tekste yra aiškūs vaizdai, siužetas. Dažnai daina gali tapti pretekstu pasikalbėti apie vieną ar kitą šventę, įvykį, reiškinį ar pan. Su dainomis galima ir pažaisti, parodant judesiais tai, kas jame vyksta. Jiems patinka ritmo, žodžių skambesys, žaismas. Svarbu, kad vaikui tekstas būtų aiškus, todėl padainavus dainelę, reikėtų aptarti veikėjus, įvykius, nuotaiką, neaiškius žodžius ir pan.

a)                  Foneminės klausos lavinimo, artikuliacinio aparato parengimo, garso mokymo  etapas
 Pagrindinė lopšinių paskirtis - švelnia melodija nuraminti, užmigdyti vaiką, pasitelkiant žodines formules: a-a a-a, liūliai liūliai, čiūčia liūlia, liūly liūly, učia lylia ir kt. Daugelio lopšinių melodijos yra siauros apimties, imituoja supimo judesį. Įvairiose Lietuvos vietose paplitę skirtingi tekstų motyvai: Žemaitijoje ir Šiaurės Aukštaitijoje vaikučius supa, migdo zuikelis, Suvalkijoje - katelė, Šiaurės Žemaitijoje pelelė neša saldų miegelį, Aukštaitijoje - vaikelis vadinamas aukso žiedeliu, deimantėliu.
 Patiems mažiausiems skirti nedidelės apimties, paprastos formos, vaizdingi, judesių lydimi kūrinėliai, vadinami žaidinimais. Žaidinimai - tai kūrinėliai, atliekami dainuojant arba rečituojant trumpučius tekstus su tam tikru judesiu - supavimu, glostymu, masažavimu, kutenimu, jodinimu ant kojos ar ant kelių, žaidžiant rankutėmis, pirštukais. Juos dainininkės vadina mylavimais, kėkavimais, kėcavimais, dzyravimais, katutėmis... Kūdikis dar nežaidžia savarankiškai, o yra žaidinamas suaugusiųjų. Populiariausi žaidinimai (katutės, ratavimai) pirščiukais, delniukais, rankutėmis. Pavyzdžiui, žaidinimas rankutėmis „Ratu ratu ratutes“ arba gerai žinomas „Pelytė virė košytę“ ir kt. (Sirutienė L., 1997). Yra žaidinimų, kada mažylis supamas ar šokdinamas ant kelių arba ant kojos (kėkavimai, jodinimai). Šių kūrinėlių tekstai tarsi trumpos pasakėlės, kuriose veikia paukšteliai, gyvulėliai, o kartais ir patys mažieji tampa veikėjais, joja ant žirgelių, verda košelę. Žaidinimai aktyvina, padeda pralinksminti mažylį, lavina dėmesį, koordinaciją, skatina žvitrumą.

b)                Garso tarimo įtvirtinimo etapas
Vaikų ir piemenų dainos. Gyvūnijos apdainavimus kurdavo patys vaikai arba suaugusieji vaikams. Čia gyvūnai ir paukščiai apdainuojami natūralioje aplinkoje („Augo girioj pelėda", „Lek gervė" ) arba įasmeninti – imituojantys žmonių pasaulį („Staugia vilkas pagiry",  „Vilkas pilkas kepurietas" ). Visoje Lietuvoje paplitusios dainos apie oželį („Uoželi uoželi" ), apie uodą („Vuods iš aržuolo puolė", „Vėjelis pučia",  „Einu per keimą").
 Pačių vaikų kūrybai priskiriami erzinimai, piemenų raliavimai, kreipiniai į saulę, lietų, vėją, debesis. Vaikai juos kurdavo ekspromtu, čia pat improvizuodami. Gyvūnijos erzinimus („Starkau Jonai, ga ga ga", „Vilkas Andriejus" ), piemenų erzinimus („Vaikelius maišelius" ) ir kitus šios grupės kūrinėlius dainuodavo arba rečituodavo paaugliai, dažniausiai piemenys, paprastai garsiai šaukdami, kartais mėgdžiodamiesi gestais.
Ganiavos daineles („Ganiau aš aveles"), raliavimus („Ralio dar ralio"), būrimus („Dievo karvyte"), kreipinius į lietų („Lyk lyk, lytėliau", „Atalyja lietus", „Pūsk pūsk, vėjelėli") kurdavo piemenys ganydami. Šių kūrinėlių muzikinis pradas neišplėtotas, melodijos išreiškia šūksnio, kvietimo, prašymo, liepimo ir kitokias intonacijas (Sirutienė L., 1997). 

c)                  Garsų diferencijavimo etapas
Vaikų dainoms priskiriamos ir formulinės dainos, kurios dar skirstomos į grandinines ir kumuliatyvines.
Grandininių dainų klausymo – atsakymo ir kitos formulės yra vienos seniausių kompozicinių formų, kurias tyrinėtojai kildina iš senųjų kalendorinių ir religinių apeigų. Lietuvoje šios dainos nepasižymi variantų ir tipų gausa, pavyzdžiui: „Šuto boba šustinėlį", „Aš regėjau tekucį",   „Berži kikilis betupous", „Pinu pinu pynj".
Šios dainos - dialogai – tai  žaidimai, susidedantys iš dviejų dalių: paprastai  pradžioje būna  pokalbis  tarp  veikėjų, o antroje dalyje atliekamas kažkoks su vaidmeniu susijęs veiksmas. Veikėjus  nusako dainos pavadinimas. Pagrindinė veikla – vaidmenų (vilko, avelių, piemens ir pan.)  atlikimas. Dažnai tekstą galima  improvizuoti. Dalyvaudami tokio tipo žaidimuose vaikai seka  eigą, stengiasi  įsijausti į vaidmenį.
Kumuliatyvinėms dainoms („Slūžinau pas poną", „Išbėg išbėg pelė iš urvo") būdingas siužetiškumas, posminė struktūra. Čia prie kiekvieno naujo posmo pridedama po eilutę. Tokios dainos aptinkamos visoje Lietuvoje.
Lietuvių liaudies dainų bruožas – besikartojanti šūksminė eilutė. Šūksminių frazių, kurių prasmės išvis nebegalime atsekti, liaudies dainose, ypač vaikų, piemenų dainose, taip pat sutartinėse, yra daug. Yra vartojamos frazės kaip: sadūto tūto, dauno lylia čiūto, čiutyta rūtela, kalėda…



         Autorė: Genovaitė Jazbutytė-Stonkienė







Foto: A.B.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą