KALABŲ GAMYBA

PRIEBALSIŲ SUKEITIMAS (g-h,k, c-k, t-d,b, p-f, m-n, s-š,..)

BALSIŲ SUKEITIMAS (ou-uo, a-e, i-y, ...)

BALSIŲ DAUGINIMAS (au, ai, ei, ie, ui, oi, ui, uo, ...)

BALSIŲ PAVERTIMAS PRIEBALSĖMIS (i,y-j, v-u, r-l)

SKIEMENŲ SUKEITIMAS

RAŠYMO  ATSKYRIMAS  NUO  TARIMO

 arba

 TARIMO  ATSKYRIMAS NUO RAŠYMO

SPAUSDINTINIŲ RAIDŽIŲ ATSKYRIMAS NUO RAŠYTINIŲ RAIDŽIŲ

arba

RAŠYTINIŲ RAIDŽIŲ ATSKYRIMAS NUO SPAUSDINTINIŲ RAIDŽIŲ

TAM PAČIAM GARSUI SUTEIKIAMA KITA REIKŠMĖ

VIENAS GARSAS ĮVARDIJAMAS  BENT KELIAIS PRIEBALSIAIS

(š-sch, č-ts, ...)

arba

KELETOS GARSŲ PAVERTIMAS VIENU GARSU

KIRČIO ŽODYJE PAKEITIMAS

NAUJADARŲ GAMYBA

Kalabos nuvertinimas

 

LIETUVIŠKI VARDAI

DANGAUS

ŽVAIGŽDĖ, ŠVIESĖJA, ŠVIESĖ, SKAIDRĖ, DANGUOLĖ, VAIVA,  ORESTAS, ORINTA, ORĖ, OSTĖ, SEVERĖ, SKAISTĖ, ŽYDRŪNĖ, SAULĖ, GIEDRĖ, DANGĖ,

LAIKO, PAROS

ŽARA, VAKARĖ, RYTĖ, AUŠRA,

DIEVYBIU IR GIMINĖS

GIMTĖ, GENTA, AISTIS, ŽIVILĖ, LAIMĖ, DALĖ, LAISVIS, VILTĖ, DOVILĖ, DOVYDAS, SVAJŪNĖ, VESTA, RIMAS, RYMĖ, TAUTĖ, TAUTRIMAS, RIMAS, RIMĖ, TAUTVYDAS, OVIDIJUS, VIDAS, VYDAS, VYTAS, VYTĖ, VITAS, DARIUS, DARIJUS, AUSTĖ, DAUGA, BARTAS, BŪTĖ, ŠATRIJA, NIJOLĖ, VIJOLĖ, ALGIS, VAIDA, DAIVA, INDRĖ, LIUDAS, ŠARŪNĖ, ARŪNAS, ARAS, ŠARŪNAS, NARŪNAS, GODA, GEDA, GRAŽINA, RUNĖ, 

STICHIJŲ IR METŲ LAIKŲ

  UGNĖ, VĖJAS, VĖJŪNĖ,  VASARĖ, JORĖ, JORŪNAS, JORINGIS, LYJA, MIGLĖ, ŪKAS, RASA, SNIEGUOLĖ, BANGELĖ, BANGUOLĖ, 

ŽEMĖS IR APLINKOS

ŽEMYNA, UPĖ, UPYNA, ŪLA, SMILTĖ, RUSNĖ, NERINGA, NERIS, NIDA, JŪRA, JŪRATĖ, JŪRAGIS, VILIJA, VILNELĖ, NERINGA, VENTA, 

MEDŽIŲ, AUGALŲ  IR GYVŪNŲ

BITĖ, BERŽŪNA, ĄŽUOLAS, DAIGA, SĖJUS, SĖJUNĖ, PUTINAS, DOBILĖ, GLUOSNĖ, MARGIRIS, GIRINIS, RUGILĖ, RUGYS, GILĖ, MĖTA, MEDEINA, MEDĖ, LELIJA, LINAS, LIEPA, RŪTA, EGLĖ, TAURAS, GĖLĖTA, NENDRĖ, SMILGA, 

 

 

Garsų tarimo įtvirtinimo būdai, panaudojant dainuojamąją tautosaką

DISLALIJA

Sigmatizmas (tarpdantinis, priedantinis, šnypščiamasis, švilpiamasis, šoninis, lūpinis-dantinis, nosinis) - garsų S, Z, C, DZ, Š, Ž, Č, DŽ tarimo trūkumas.

Tarpdantinis sigmatizmas – garsai s, z, c tariami netiksliai, iškišus liežuvį tarp dantų;
Šoninis sigmatizmas – tariant garsus š, ž, č oro srovė praeina liežuvio vienu ar abiem šonais (turi eiti     liežuvio viduriu), šie garsai įgyja nemalonų šniokštimo atspalvį;            
 Lūpinis – dantinis sigmatizmas – tariant garsus s,  z,  c  apatinė  lūpa  pakyla  prie  viršutinių dantų,   girdisi f, v;                
            Švilpiantis sigmatizmas – garsai š, ž, č keičiami garsais s, z, c;
           Šnypščiantis sigmatizmas – garsai s, z, c keičiami š, ž, č;   

Garsas Č

Tariant č lūpos suapvalintos ir plačiai atkištos į priekį, tarp dantų 1—2 mm tarpelis, kaip tariant garsus š, ž. Tariant garsą č, liežuvio galiukas, remdamasis į viršutinių dantų alveoles, sudaro su jomis uždarumą, kuri sklandžiai pereina į ankštumą, susidariusią toje pat vietoje. Liežuvio nugarėlės kraštai liečia kietojo gomurio pakraščius. Oro srovė stipri, trumpa ir šilta.  Balso stygos laisvos.

C-Č  

Čiūčia liūlia mažutėlį, liūlia lyliutį..........................

Skrido bitelė,

Skrido bitelė, čiūto,

Lygian laukelin,

Lygian laukelin, čiūto,

Grikio lankytų,

Grikio lankytų, čiūto.

Turiu gražią kumelaitę,

Žadu joti pas mergaitę,

Ei, činda maračiūra,

Činadaikum činada.

Garsas  DŽ 

Dž yra skardi č pora. Tariant dž, dž', virpa balso stygos ir kiek silpnesnė iš plaučių iškvepiamo oro srovė, o artikuliacija visiškai tokia pat, kaip garso č.  Garsą č mokome tarti tada, kai vaikas jau moka teisingai tarti garsus s, z, c ir š, ž. Pirmiausia bandoma tarti mėgdžiojant. Aptariama lūpų, liežuvio padėtis, sukandimas, vaikams primenama, kad oro srovė turi būti stipri ir šilta, o tarimas trumpas ir staigus. Jei mėgdžiojant ištarti nepasiseka, atliekami parengiamieji pratimai.

DZ-DŽ

Teip joj ponai, teip bajorai: dzig, dzig, dzig, dzig, dzig............

Turėjo bobukė

Baltą ožiuką,

Ekve dzium dzium dzium,

Baltą ožiuką.

Vedė bobutė

Ožiuką turgun,

Vei vei, džium džium,

Ožiuką turgun.

Pririšo bobutė

Į tvoreliukę,

Vei vei, džium džium,

Į tvoreliukę.

              
 Rotacizmas – garso r tarimo trūkumai:

1) viendūžis – kai liežuvio galiukas virpteli vieną kartą,

2) gomurinis – kai virpa ne liežuvio galiukas, o liežuvio minkštasis gomurys,

3) garsas r visai praleidžiamas,

4) garsas r keičiamas kitais garsais – l, j;

R

 Rido, mano karvytė juoda , rido, man pienelio duoda, rido! Rido, rido, rido!

Ralio ralio, karvytės mano!

D - garso d tarimo trūkumai;

Da – do, da – do, vilkelis kamaro..............

Dribk, kiaulele, dribulia, dribk, degloji, dribulia, dribk, dribk, dribulia, dribulėlia, dribulia.

-             Dūda dūda, kur tu eini?

-             Dūda dūda, šieno šienauti.

-             Dūda dūda, kam tas šienelis?

-             Dūda dūda, karvelėms ėsti.

Aš pasėjau  linelį,

Aš pasėjau žaliąjį,

Aš pasėjau žalią liną,

Dramta drylia žalią liną,

Dramtadra.

Skrido uodas į eglę,

Skrido uodas į eglę,

Dratata dratata,

Skrido uodas į eglę,

Į eglę.

T - garso t tarimo trūkumai;  

To – to, stovėjo oželis ant tiltelio,

to – to – to.

To – to, tai žiūrėjo  į žalią žolelę,

to – to – to.

 Lambdacizmas – garso l tarimo trūkumai;

Dažniausiai šis garsas:          

 1) minkštinamas (liapas, maliūnas),

2) praleidžiamas (_apė, _ova),              

 3) keičiamas kitais garsais: j – kjevas (klevas), v – vivkas (vilkas), u – bautas (baltas), r – rapei (lapei)...;''

L

 Liūlia liūlia mažutėlį, liūlia lyliutį.................

Tu, kiškeli, lilima,

Trumpakojėli, lilima.

Tu kiškeli, lelimoj,

Trumpakojėli, lelimoj.

Gili žiema, lelimoj,

Trumpos kojos, lelimoj.

Oi, ir atlėkė

Baikštoji elnė,

Lėliu kalėda, kalėda.

Baikštoji elnė

Devyniaragė,

Lėliu kalėda , kalėda.

Kapacizmas - garso k tarimo trūkumai;  

K

 Kėkū kėkū, vežė meška šėku,................

Tu, avinėli riestaragėli,

Kuldi buldi, kuldinėli,

Kuldi buldi, avinėli.

Bėki gi, bėki

Viešu keleliu,

Kuldi buldi, kuldinėli,

Kuldi buldi, avinėli.

Gamacizmas - garso g tarimo trūkumai;   

G

Šaukiant žąsis:

Ga – ga – ga – ga  gir – gir!  Gir – gir!  Ga – ga – ga – ga  gir!

Chitizmas – garsų h, ch tarimo trūkumai;

H

Piemenims susišaukti:

O-ho-lia ho-lia, ho – l – ho – lia, ho – l – ho – lia, ho – l – ho – lia, ho – l – ho – lia, .........

Oliavimas:

O-lia dirvolia, gykim namolio!

Jotacizmas - garso j tarimo trūkumai;

J

 Švento Jono vakarėlį

Sesuo pynė vainikėlį,

O ja, o ja ja,

Sesuo pynė vainikėlį.

Pamirodyk, ožy,

Kaip motutė šoka.

Jatuto jatutėla,

Jatuto jatutėla.

Šitaip šokinėja,

Šitaip trepinėja.

Jatuto jatutėla,

Jatuto jatutėla.

Betacizmas -   garso b tarimo trūkumai;  

B

Aš pasėjau žalią pupą,

Kirvirvir, kirvirvir,

Strukum bukum kirvizom,

Pod kirvizum bom bom bom.

Ir užaugo žalia pupa,

Kirvirvir, kirvirvir,

Strukum bukum kirvizom,

Pod kirvizum bom bom bom.

P - garso p tarimo trūkumai;

A-a a-a pupą,

Kas tą pupą supa?

M - garso m tarimo trūkumai; 

M - m m - m liūli, katinėlis guli.................

N - garso n tarimo trūkumai;

Oi tu ožy, nu nu nu,

Žilabarzdi, nu nu nu.

Kur padėjai, nu nu nu,

Žilą barzdą, nu nu nu.

Priebalsių junginių tarimo įtvirtinimas:

Turėjo bobutė žilą oželį,

Kentai mentai,

Vid gin gin gin gin,

Abulenki balabenki,

Šalatenki malatenki,

Žilą oželį.

Ir įšoko oželis

Į kopūstų daržą.

Mei linga džiunga, mei linga džiunga,

Nazaram cam cam cabul ai,

Judyt budyt,

Oželi mana.

Turėjo bobutė

Žilą oželį.

Meilingu, tingu, lingu,

Nazarum, tum, tum,

Tabalai tai tai,

Okti sabali,

Vingi sindi tudi,

Mano oželis kudločius.

Aš ožiukas, muki tpruki,

Mažiučiukas, muki tpruki,

Aš kaip lėkiau, muki tpruki,

Per ulyčių, muki tpruki, ..............

Žodžių tarimo įtvirtinimas sakiniuose:

Augo girioj pelėda,

Augo girioj pelėda,

Augo augo, augo augo,

Augo girioj pelėda.

Rudos akys pelėdos,

Rudos akys pelėdos,

Rudos rudos, rudos rudos,

Rudos akys pelėdos.

Vija lizdų pelėda,

Vija lizdų pelėda,

Vija vija, vija vija,

Vija lizdų pelėda.

            Foto: A.B.

  Kiti dislalijų  įveikimo būdai naudojant dainuojamąją tautosaką

Ritmo pajautimui:

Kius - kius - kius į Šakius barankėlių pirkti.

Ra-tu ra-tu pa-pa-dūkšt!

Kvėpavimo pratimai lietuvių liaudies dainose:

Uščia lylia mažutėlį, liūlia lyliutį,

Aš turėjau gaidelį,

Nor visi matyti.

Kuo gaidelis vardu,

Nor visi žinoti.

Mano gaidys anksti rytą –

Kakaryku čak!  Ūcha!

Sėdi uodas ant kelmelio,

Jis gražiai liūliavo,

Tadrica o ka ka ,

Jis gražiai liūliavo.

Balso lavinimo pratyboms:

H

Piemenims susišaukti:

O-ho-lia ho-lia, ho – l – ho – lia, ho – l – ho – lia, ho – l – ho – lia, ho – l – ho – lia, ........

Oliavimas:

O-lia dirvolia, gykim namolio!

Balsės

A

A-a a-a lylia  lyliutį,.......................................

O

 Lek gervė,  lek gervelė,

Lek gervelė per girią,

O o o, o o o,

Lek gervelė per girią.

Siuntė mane motinėlė,

Oi oi oi,

Į girelę obuolėlių,

Oi oi oi.

 Į girelę obuoliauti,

Oi oi oi,

Pagirėliais riešutauti,

Oi oi oi.

Ė-E

Kas ten girioj subraškėjo,

Kas taip labai pumpterėjo?

Ei ei ei,

Kas taip labai pumpterėjo.



                        Autorė: Genovaitė Jazbutytė-Stonkienė

Foto: A.B.

Dislalijų įveikimo sistema liaudies pedagogikoje

Garsų tarimo mokymas liaudies pedagogikoje panaudojant tautosaką  

                                    Foto: A.B.

Pradedama nuo patiems mažiausiems skirto repertuaro – lopšinių, kykojimų, juokinimų. Tai specialiai jiems suaugusiųjų sukurtos ir atliekamos dainos. Toliau – jau paaugusių vaikų, dažnai pačių susikurtos dainos – piemenų folkloras. Formulinės dainos patrauklios savo kompozicija. Nuolatiniai pasikartojimai, ritmas labai tinka logopedinėms pratyboms.  Tai puiki medžiaga kalbos pamokėlėms. Jei vaikas kalba neaiškiai, sunkiai ištaria kai kuriuos garsiukus, vietoj nuobodaus tam tikrų žodžių kartojimo ar kitų tarties lavinimo pratimų, galima pasiūlyti žaismingą dainelę. Galima lyginti atskirus skiemenis, žodžius, sakinius. Eiliuotas tekstas moko taisyklingo kirčiavimo (ne taip sukirčiavus, jis neskamba), skatina laikytis tam tikro kalbos ritmo, tempo, daryti pauzes. Vaikams (ypač mažesniems) patinka, kai eiliuotame tekste yra aiškūs vaizdai, siužetas. Dažnai daina gali tapti pretekstu pasikalbėti apie vieną ar kitą šventę, įvykį, reiškinį ar pan. Su dainomis galima ir pažaisti, parodant judesiais tai, kas jame vyksta. Jiems patinka ritmo, žodžių skambesys, žaismas. Svarbu, kad vaikui tekstas būtų aiškus, todėl padainavus dainelę, reikėtų aptarti veikėjus, įvykius, nuotaiką, neaiškius žodžius ir pan.

a)                  Foneminės klausos lavinimo, artikuliacinio aparato parengimo, garso mokymo  etapas

 Pagrindinė lopšinių paskirtis - švelnia melodija nuraminti, užmigdyti vaiką, pasitelkiant žodines formules: a-a a-a, liūliai liūliai, čiūčia liūlia, liūly liūly, učia lylia ir kt. Daugelio lopšinių melodijos yra siauros apimties, imituoja supimo judesį. Įvairiose Lietuvos vietose paplitę skirtingi tekstų motyvai: Žemaitijoje ir Šiaurės Aukštaitijoje vaikučius supa, migdo zuikelis, Suvalkijoje - katelė, Šiaurės Žemaitijoje pelelė neša saldų miegelį, Aukštaitijoje - vaikelis vadinamas aukso žiedeliu, deimantėliu.

 Patiems mažiausiems skirti nedidelės apimties, paprastos formos, vaizdingi, judesių lydimi kūrinėliai, vadinami žaidinimais. Žaidinimai - tai kūrinėliai, atliekami dainuojant arba rečituojant trumpučius tekstus su tam tikru judesiu - supavimu, glostymu, masažavimu, kutenimu, jodinimu ant kojos ar ant kelių, žaidžiant rankutėmis, pirštukais. Juos dainininkės vadina mylavimais, kėkavimais, kėcavimais, dzyravimais, katutėmis... Kūdikis dar nežaidžia savarankiškai, o yra žaidinamas suaugusiųjų. Populiariausi žaidinimai (katutės, ratavimai) pirščiukais, delniukais, rankutėmis. Pavyzdžiui, žaidinimas rankutėmis „Ratu ratu ratutes“ arba gerai žinomas „Pelytė virė košytę“ ir kt. (Sirutienė L., 1997). Yra žaidinimų, kada mažylis supamas ar šokdinamas ant kelių arba ant kojos (kėkavimai, jodinimai). Šių kūrinėlių tekstai tarsi trumpos pasakėlės, kuriose veikia paukšteliai, gyvulėliai, o kartais ir patys mažieji tampa veikėjais, joja ant žirgelių, verda košelę. Žaidinimai aktyvina, padeda pralinksminti mažylį, lavina dėmesį, koordinaciją, skatina žvitrumą.

b)                Garso tarimo įtvirtinimo etapas

Vaikų ir piemenų dainos. Gyvūnijos apdainavimus kurdavo patys vaikai arba suaugusieji vaikams. Čia gyvūnai ir paukščiai apdainuojami natūralioje aplinkoje („Augo girioj pelėda", „Lek gervė" ) arba įasmeninti – imituojantys žmonių pasaulį („Staugia vilkas pagiry",  „Vilkas pilkas kepurietas" ). Visoje Lietuvoje paplitusios dainos apie oželį („Uoželi uoželi" ), apie uodą („Vuods iš aržuolo puolė", „Vėjelis pučia",  „Einu per keimą").

 Pačių vaikų kūrybai priskiriami erzinimai, piemenų raliavimai, kreipiniai į saulę, lietų, vėją, debesis. Vaikai juos kurdavo ekspromtu, čia pat improvizuodami. Gyvūnijos erzinimus („Starkau Jonai, ga ga ga", „Vilkas Andriejus" ), piemenų erzinimus („Vaikelius maišelius" ) ir kitus šios grupės kūrinėlius dainuodavo arba rečituodavo paaugliai, dažniausiai piemenys, paprastai garsiai šaukdami, kartais mėgdžiodamiesi gestais.

Ganiavos daineles („Ganiau aš aveles"), raliavimus („Ralio dar ralio"), būrimus („Dievo karvyte"), kreipinius į lietų („Lyk lyk, lytėliau", „Atalyja lietus", „Pūsk pūsk, vėjelėli") kurdavo piemenys ganydami. Šių kūrinėlių muzikinis pradas neišplėtotas, melodijos išreiškia šūksnio, kvietimo, prašymo, liepimo ir kitokias intonacijas (Sirutienė L., 1997). 

c)                  Garsų diferencijavimo etapas

Vaikų dainoms priskiriamos ir formulinės dainos, kurios dar skirstomos į grandinines ir kumuliatyvines.

Grandininių dainų klausymo – atsakymo ir kitos formulės yra vienos seniausių kompozicinių formų, kurias tyrinėtojai kildina iš senųjų kalendorinių ir religinių apeigų. Lietuvoje šios dainos nepasižymi variantų ir tipų gausa, pavyzdžiui: „Šuto boba šustinėlį", „Aš regėjau tekucį",   „Berži kikilis betupous", „Pinu pinu pynj".

Šios dainos - dialogai – tai  žaidimai, susidedantys iš dviejų dalių: paprastai  pradžioje būna  pokalbis  tarp  veikėjų, o antroje dalyje atliekamas kažkoks su vaidmeniu susijęs veiksmas. Veikėjus  nusako dainos pavadinimas. Pagrindinė veikla – vaidmenų (vilko, avelių, piemens ir pan.)  atlikimas. Dažnai tekstą galima  improvizuoti. Dalyvaudami tokio tipo žaidimuose vaikai seka  eigą, stengiasi  įsijausti į vaidmenį.

Kumuliatyvinėms dainoms („Slūžinau pas poną", „Išbėg išbėg pelė iš urvo") būdingas siužetiškumas, posminė struktūra. Čia prie kiekvieno naujo posmo pridedama po eilutę. Tokios dainos aptinkamos visoje Lietuvoje.

Lietuvių liaudies dainų bruožas – besikartojanti šūksminė eilutė. Šūksminių frazių, kurių prasmės išvis nebegalime atsekti, liaudies dainose, ypač vaikų, piemenų dainose, taip pat sutartinėse, yra daug. Yra vartojamos frazės kaip: sadūto tūto, dauno lylia čiūto, čiutyta rūtela, kalėda…



         Autorė: Genovaitė Jazbutytė-Stonkienė

Foto: A.B.

Latvijos lietuvių vaikų gyvenimas Lietuvos pasienyje

LATVIJOS LIETUVIŲ VAIKŲ SOCIALINĖS PEDAGOGINĖS PROBLEMOS LIETUVOS PASIENIO ZONOS MOKYKLOSE

(2000 – 2008 m.m.)

Asimiliacija  - tai tautinių mažumų dalies supanašėjimas su daugumos tautine grupe (kultūrinių ir socialinių skirtumų nebuvimas).

Diskriminacija - žmogaus arba tam tikros žmonių grupės teisių apribojimas arba atėmimas (suteikimas), remiantis jų kolektyviniais bruožais.

Integracija – tai tautinio tapatumo išlaikymas ir kartu gebėjimas dalyvauti daugumos kultūroje ir visuomenėje.

Marginalizacija – padėtis, kai žmogus arba žmonių grupė praranda savo pradinį tautinį tapatumą ir savo tautinės mažumos paramą, tačiau neįgyja pakankamai įgūdžių ir (arba) visaverčio pripažinimo kitoje – paprastai daugumos – grupėje.

Socialinė atskirtis – padėtis, kai tautinė mažuma ar atskiri jos nariai neturi arba turi ribotas galimybes dalyvauti šalies ekonominiame, politiniame ir visuomeniniame gyvenime.

Tautinė tapatybė – tai asmens identifikavimasis su tam tikra tauta.

Emigrantai – asmenys, išvykstantys iš Lietuvos ir ketinantys apsigyventi nuolat ar ilgesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui kitoje šalyje.

Lietuvos Respublikos gyventojas – Lietuvos Respublikoje gyvenantis asmuo – Lietuvos Respublikos pilietis, užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės.

Užsienietis – asmuo, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, neatsižvelgiant į tai, ar jis turi kokios nors užsienio valstybės pilietybę, ar neturi jokios.

Tautinė mažuma – tai tautinė bendrija, turinti kalbą, kultūrą ir bendras tradicijas, tačiau gyvenanti ne savo tautos valstybėje.

Lituanistinė mokykla – švietimo įstaiga užsienyje, per kurią palaikoma ir skleidžiama lietuvybė, įvairiapusiškai supažindinama su Lietuva ir kurioje sudaromos sąlygos saviraiškai lietuvių kalba.

                       

Studijuodama vaikystės pedagogiką Klaipėdos universitete rašiau diplominį darbą apie vaikų socializacijos faktorius. Baigdama socialinio darbo magistrantūrą Vilniaus pedagoginiame universitete Socialinės komunikacijos institute nagrinėjau mokyklinio amžiaus emigrantų vaikų socializaciją, kylančias socialines ir pedagogines problemas tėvams išvykus uždarbiauti į užsienį. Todėl teko susidurti su mūsų tėvynainiais, kurie 1990 m. sovietinėms respublikoms atgavus nepriklausomybę, kaimyninėje valstybėje tapo emigrantais.  Lietuvos ir Latvijos istorija, pasienio gyventojų  kontaktai lėmė tai, kad abipus sienos  gyvenama mišriai: Latvijoje palei sieną daug kur galima rasti lietuviškų kaimų, o Lietuvos pasienyje esama latvių gyvenviečių. Neretos ir mišrios šeimos, būta bendrų tradicijų, švenčių. Prieškario Latvija lietuvius traukė kaip ekonomiškai geriau išsivystęs kraštas. Dalis lietuvių įsikūrė Latvijoje sovietmečiu, grįžę iš tremties, kita dalis - ieškodami geresnio, saugesnio gyvenimo. Pasienyje su Latvija yra šie rajonai: Kretingos, Skuodo, Mažeikių, Akmenės, Joniškio, Pakruojo, Pasvalio, Biržų, Rokiškio, Zarasų. Su Lietuvos Respublika ribojasi Liepojos, Saldaus, Jelgavos, Bauskės, Duobelės, Aizkrauklės, Jekabpilio, Daugpilio rajonai.



Foto: AB.

Sunkiausias laikotarpis Lietuvos ir Latvijos pasienio gyventojams prasidėjo nuo 1991 m., kai atsirado pasienio punktai ir pasų kontrolė. Lietuvos – Latvijos siena yra 568 km. ilgio, tačiau pasienio punktų buvo vos 28, o seni keliai, vedę į kaimyninę šalį, perkasti grioviu. Už nelegalų sienos perėjimą grėsė administracinė bauda. Autobusų eismas provincijoje yra sumažėjęs iki minimumo arba jo visai nelikę, sienos perėjimas daug kur tapo neišsprendžiama problema. Pagal tradiciją Latvijos lietuvių vaikai lanko Lietuvos mokyklas, todėl moksleiviams buvo pasunkėjęs  mokyklos lankymas kitapus sienos dėl pasieniečių darbo grafiko ir reikalaujamo notaro patvirtinto tėvų sutikimo. Dėl nutrauktų kontaktų kai kurie pasienio regionai ir jose esančios mokyklos ėmė merdėti ir nykti. Važiuoti  į kitą šalį atsivežti vaikų geltonieji mokyklų autobusiukai negali, tad sumažėjus mokinių skaičiui buvo imtasi pasienio mokyklų pertvarkos.

2007 m. Šengeno sutartis panaikino sieną tarp mūsų valstybių, tačiau sukurtas politinis – socialinis  barjeras tebegyvuoja.

Lietuviško mokinio krepšelio į pasienio mokyklas Latvijos  lietuvių vaikai  neatsineša. Kadangi Latvijos lietuvių vaikų tėvai gyvena ne Lietuvoje, gauti materialinę paramą, nemokamą maitinimą iš Lietuvos savivaldybių socialinės paramos skyrių šie mokiniai pagal Lietuvos įstatymus negali. Dauguma šių vaikų gyvena vienkiemiuose arba nedidelėse Latvijos pasienio gyvenvietėse, todėl jų pasiruošimas pirmai klasei yra nepakankamas. Lankyti neformaliojo ugdymo užsiėmimus šiems moksleiviams yra sudėtinga dėl nesureguliuoto viešojo transporto eismo grafikų  tarp kaimyninių valstybių. Lietuvos Respublikos Švietimo ministerija patvirtino “Ilgalaikę pilietinio ir tautinio ugdymo programą“, kurioje apie kaimyninės baltų valstybės ( kaip ir apie tarmių ) kalbos dėstymą  pasienio regiono mokyklose  nekalbama. Kaip matome, mokyklų bendruomenės ne visas problemas yra pajėgios spręsti savo jėgomis.

Globalinės tendencijos (pirmiausia diasporos ir migracijos) reikalauja adekvačių edukacinių sprendimų ir išplečia socializacijos problemų ratą už Lietuvos ribų. Remiantis Latvijos Natūralizacijos valdybos duomenimis, Latvijoje gyvena apie 31 000 lietuvių kilmės asmenų, iš kurių apie 12 000 gyventojų turėjo Latvijos ne piliečio statusą. Kasmet didėja Lietuvos pilietybę turinčių asmenų skaičius, kuris dabar siekia apie 2 000 gyventojų. Miestuose gyvena apie 53 proc. lietuvių, 47 proc. – rajonuose (kaime).

Kaip matome  lentelėje (priedas 1), Latvijos Respublikoje 2006 – 2007 m. veikė 8 ugdymo įstaigos, kurias lankė 395 Latvijos lietuvių vaikai. Visi šie lietuviški centrai laikosi Latvijos lietuvių  entuziazmo dėka ir yra Latvijos miestuose, todėl nepasiekia lietuviškų Latvijos pasienio kaimų bei gyvenviečių.

 Baltijos Asamblėjos  Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas  2001 m. reikalavo sukurti būtinas sąlygas laisvam bendrojo lavinimo moksleivių ir studentų judėjimui per sieną, taikant supaprastintas vizų ir sienos kirtimo procedūras. Siūlė numatyti bendrą ir veiksmingą važiavimo viešuoju transportu lengvatų sistemą bendrojo lavinimo vidurinių mokyklų ir profesinio mokymo įstaigų moksleiviams bei aukštųjų mokyklų studentams abipus sienos esančiose savivaldybių teritorijose pagal Baltijos valstybių pasienio rajonų bendradarbiavimo programą, vadovaujantis bendros  Baltijos švietimo erdvės principais. 2004 m. spalio 28 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinta Nacionalinė demografinės (gyventojų) politikos strategija, kurioje pažymėta, kad  deramai nesureguliuota užsieniečių ( kuriems galime priskirti ir  Latvijos lietuvių nepiliečių vaikus) mokymosi Lietuvos švietimo įstaigose tvarka, todėl  baigusieji mokslus gali tapti nelegaliais imigrantais. Nuo 2004 metų tapus pilnateise ES nare, Lietuva dalyvauja Europos Bendrijų iniciatyvose. 2004–2008 m. laikotarpiu buvo vykdoma  Specialioji Europos regioninės plėtros fondo programa (Bendrijos iniciatyvai INTERREG įgyvendinti), kurios tikslas - kelti ir stiprinti Lietuvos regionų socialinio ir ekonominio išsivystymo lygį ir mažinti pasienio regionų plėtros netolygumus, aktyvinti valstybių narių bendradarbiavimą per sieną. Taip pat programa atitinka Vyriausybės strateginius prioritetus, pagal kuriuos numatyta siekti subalansuotos plėtros, pasienio regionų socialinio ir ekonominio vystimosi ir kt. Lietuvos apskritys bei savivaldybės dalyvauja šešių euroregionų veikloje. Naujųjų ES valstybių regionas BARTUVA  sukurtas 2000 m., jam priklauso Skuodo, Palangos, Kretingos savivaldybės bei Latvijos - Virgos, Bartos, Dunikos, Kaletos, Nicos, Rucavos savivaldybės. Pagal Lietuvos euroregionų pagrindines veiklos kryptis ir kitų šalių patyrimą euroregionuose siekiama  kooperacijos socialinių paslaugų, mokymo, kultūros sferose tikslų, keitimosi profesinėmis, socialinėmis bei mokyklinėmis grupėmis. 2005 m Europos Tarybos Ministrų komitetas priėmė Rekomendaciją valstybėms narėms dėl kaimyninių kalbų mokymo pasienio regionuose,  kur sakoma, jog „skatinti vietos ir regionų švietimo skyrius užmegzti kontaktus su pasienio partneriais, dalintis žiniomis ir patirtimi, bendradarbiauti, siekiant įveikti administravimo ir švietimo organizavimo skirtumus ir remti šios srities pastangas; Pradėti arba tęsti dialogą su kaimyninėmis šalimis dėl keitimosi informacija apie jų mokymo sistemas ir politiką, rengti bendras programas ir plėtoti bendradarbiavimą švietimo srityje. Tokios programos turėtų padėti švietimo institucijoms plėtoti ilgalaikius tarpvalstybinius santykius, inicijuoti švietimo projektus, kurių tikslas - pasienio regionuose gyventi ir dirbti reikalingų įgūdžių formavimas, didinti tarpvalstybinių mainų ir vizitų į pasienio regionus skaičių ir rengti specialias mokymo priemones. Atsižvelgiant į esamų Europos programų teikiamas galimybes, stiprinti arba kurti teisines sąlygas mokymo mobilumui pasienio regionuose, įskaitant apsikeitimus moksleiviais ir studentais ir vizitus į kaimynines šalis, taikant kiek galint paprastesnes administracines procedūras, kurios nekliudytų mobilumui ir jo nevaržytų.  Panaikinti teisines ir kitas kliūtis, kurios trukdo kompetentingiems atitinkamos šalies mokytojams dirbti pagal specialybę pilną darbo dieną arba dalį jos kitoje sienos pusėje esančiose partnerių mokyklose, išlaikant visas su darbu susijusias teises ir sąlygas. “Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centras  2006 m. pradėjo projektą “Lietuvių ir latvių kalbų pamokų  ciklas pasienio regionuose.” Projekte dalyvavo Žagarės, Žeimelio, Židikų, Milikonių vidurinės mokyklos, Naujosios Akmenės, Biržų  gimnazijos. 2007 m. įkurtos „Lietuvos ir Latvijos forumo“ asociacijos veiklos uždavinys – suburti ir koordinuoti institucijas bei pavienius asmenis, besidominčius dviejų baltų tautų valstybių – Lietuvos ir Latvijos – bendradarbiavimo stiprinimu ir plėtojimu. 2007 m. gruodžio 17 d. Europos Komisija patvirtino 2007-2013 m. Latvijos ir Lietuvos tarpvalstybinio bendradarbiavimo veiklos programą. Pagal šią programą teikiama Bendrijos parama iš Europos regioninės plėtros fondo (ERPF) konkretiems Latvijos ir Lietuvos regionams, esantiems abipus sienos Latvijoje – Kuršo, Latgalos ir Žiemgalos sritims, Lietuvoje – Klaipėdos, Šiaulių, Telšių, Panevėžio ir Utenos apskritims. Programa sudaryta remiantis šiais prioritetais: siekiama padėti plėtoti verslą, darbo rinką, mokslinius tyrimus ir technologijas bei padidinti vidinį ir išorinį pasienio regionų prieinamumą. 2008 m. Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos sudėtyje patvirtintas finansavimas 19 projektų (priedas 3), iš jų nėra nė vieno, skirto švietimo įstaigų bendradarbiavimui per sieną. Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės vykdo patvirtintą Tautinių mažumų politikos plėtros iki 2015 metų strategiją ir šios strategijos įgyvendinimo 2007-2010 metų priemonių planą, Užsienio lietuvių bendruomenių rėmimo programą  (priedas 4), tačiau kaip matome, tai daugiau parama renginiams lietuvių etninės kultūros, tapatumo išsaugojimui didžiuosiuose Latvijos Respublikos miestuose. Lietuvos Respublikos Vyriausybė skiria nemažą paramą  iš užsienio grįžtantiems lietuvių kilmės vaikams, nemokantiems lietuvių kalbos, bet pasienio zonos Latvijos lietuviai dažniausiai moka abi kalbas. Užsienio lietuvių rėmimo centras  skatina užsienio lietuvių aukštojo mokslo studijas Lietuvoje, bet pasienio zonos Latvijos lietuviams yra nelengva įgyti vidurinį išsilavinimą. Mokykla visuomenėje atlieka labai svarbią individų dislokacijos įvairiose visuomenės pozicijose funkciją – taikydami gautą išsilavinimą žmonės gauna geresnį arba blogesnį darbą, pakliūna į aukštesnę arba žemesnę socialinę stratą, naudojasi skirtinga socialine galia.

 Nors Lietuvos – Latvijos pasienio moksleivių pedagoginės – socialinės problemos per 20 nepriklausomybės metų yra įsisenėjusios, bet moksliniame lygmenyje per šį laikotarpį nėra tyrinėtos. 2007 m. patvirtintame 2008-2012 m. ekonominės migracijos tyrimų plane  numatoma, jog Švietimo ir mokslo ministerija, Švietimo plėtotės centras, gaudami finansavimą iš  ES struktūrinių fondų ir valstybės biudžeto, 2010-2011 m. tirs   laisvos darbo jėgos judėjimo Europos Sąjungoje poveikį bendrojo lavinimo mokykloms (mokinių skaičiui ir nacionalinei sudėčiai, mokyklų tinklo optimizavimui, mokytojų darbo rinkai, ugdymo turiniui bei dėstymo kalbai).



Foto: A.B.

Pastaruoju metu daugiausia pasienio regiono problemas gvildena Klaipėdos universitetas. Klaipėdos universiteto Pasienio studijų centras įsteigtas 2000 m. Pagrindinė PSC mokslinių taikomųjų tyrimų tema yra sienos, kaip barjero įtaka, mainams abipus sienos. PSC tyrimų rezultatai skirti gyvenantiems pasienio regionuose, pasienio teritorijose, institucijoms, norinčioms ir siekiančioms plėtoti kontaktus bei veiklas su kaimynais už sienos. Klaipėdos universiteto Regioninės politikos ir planavimo instituto vienas iš  darbo prioritetų yra švietimo institucijų veiklos pilietiškumo ugdymo tyrimas. Pagrindinė mokslinių tyrimų sritis yra regiono socialinės situacijos diagnozė pagal svarbiausius kriterijus (žmonių išteklius, institucijų veiklą irk t.). Tyrimų uždaviniai: analizuoti Lietuvoje vykdomą demografinę politiką: žmonių išteklių kiekybinę ir kokybinę kaitą, migracijos priežastis ir pasekmes; tirti pilietinės ir žinių visuomenės formavimosi prielaidas regionuose. Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas įkurtas 2003 m. Institute vykdomi moksliniai tyrimai orientuojami ir šiomis  kryptimis: regioninės istorijos tyrimai, Baltijos regiono kultūrinė antropologija.

Mokslininkai  geografai Baubinas R. ir  Stanaitis S. nagrinėjo gyventojų skaičiaus ir tankumo kaitą Lietuvos ir gretimų valstybių pasienio rajonuose  1959 – 1997 metų laikotarpiu, taip pat  geografines gyventojų skaičiaus dinamikos Lietuvos pasienyje prielaidas.  Burneika D. iš Geologijos ir geografijos instituto Europos Komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės užsakymu ir vykdant derybų su ES ir Lietuvos dalyvavimo ES institucijų veikloje koordinavimo bei Lietuvos stojimo į ES socialinių ir ekonominių pokyčių tyrimo programą atliko studiją apie narystės Europos Sąjungoje įtaką verslo sąlygoms  Lietuvos pasienio regionuose.  Kalbininkai, etnografai Merkienė I.R., Paukštytė – Šaknienė R., Savoniakaitė V., Šaknys Ž.B. atlikę lietuvių etninio lauko tyrimą Latvijos pasienyje 2005 m.  parašė monografiją “ Pietryčių Latvijos lietuviai: tapatumo išraiška, etninės ir kultūrinės orientacijos.” Žymus lietuvių kalbos tyrinėtojas Garšva K. išleido knygą „Lietuvių kalbos paribio šnektos (fonologija),“ kurioje aprašytos visos išlikusios lietuviškai kalbančių gyventojų  salos ir Lietuvos - Latvijos pasienyje. Prof. habil. dr. R. Grigas sudarė įvairių sričių mokslininkų straipsnių rinkinį ir 1996 m. išleido monografiją “Paribio Lietuva. Sociologinė Paribio gyventojų integravimosi į Lietuvos valstybę apybraiža.” Daug autorių domėjosi tautinio tapatumo problema: Taljūnaitė M., Antinienė D., Kuznecovienė J., Donskis L., Juozeliūnienė I., Kuzmickaitė L., Valantiejus A., Statkus N., Beresnevičiūtė V., Aleksandravičius V. Mokslininkas pedagogas Šetkus B. išsamiai nagrinėjo latvių mokyklas Lietuvoje 1918 – 1940 m. 2001 metų pabaigoje Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija inicijavo tyrimą apie mokymąsi įvairiatautėje, daugiakalbėje aplinkoje. Tyrimo tikslas buvo išnagrinėti socialines pedagogines vaikų ugdimosi sąlygas Rytų Lietuvoje, giliau išsiaiškinti iškylančias problemas bei jų sprendimo būdus. Tyrimo vykdymui pasitelkti VPU sociologinių švietimo tyrimų laboratorijos ir Lietuvos socialinių tyrimų instituto moksliniai bendradarbiai, Lietuvos konfliktų prevencijos centro darbuotojai. Ankstesni šios srities tyrimai rodė, kad tautinio tapatumo įvairovė mišriuose tautiniu požiūriu Lietuvos arealuose  tampriai persipynusi su konkrečiais kultūrinio ir pilietinio tapatumo tipologiniais dariniais.  Tautinių mažumų ir išeivijos departamento bei Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Lietuvių išeivijos instituto atliktas tyrimas, kurio metu 162 išeiviai pildė anketas, 46 žmonės apklausti giluminio interviu būdu ir suburtos 3 vadinamosios fokus grupės. Lietuvių išeivijos instituto tyrimas buvo vykdomas 2007 metų birželio-2008 metų vasario mėnesiais. Tyrime dalyvavo išeiviai iš Lietuvos, kurie gyvena Austrijoje, Airijoje, Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje, Danijoje, JAV, Japonijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Rusijoje, Vokietijoje ir kai kurie pargrįžėliai į Lietuvą. Emigrantai iš Lietuvos yra linkę išsaugoti kalbinius saitus su gimtine ir skatina vaikus mokytis kalbėti lietuviškai, bet susiduria su pluoštu problemų - nuo vaikų pasipriešinimo iki mokslui tinkamų priemonių trūkumo. Užsieniečių vaikų ugdymo organizavimą Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose tyrė doc. dr. Vilma Žydžiunaite, prof. dr. Liudmila Rupšiene, doc. dr. Ramute Kučinskienė ir kiti mokslininkai.
                                                        Autorė: Genovaitė Jazbutytė-Stonkienė




Foto: A.B.   

Foto: A.B.

Foto: A.B.