Garsų tarimo įtvirtinimo būdai, panaudojant dainuojamąją tautosaką

DISLALIJA

Sigmatizmas (tarpdantinis, priedantinis, šnypščiamasis, švilpiamasis, šoninis, lūpinis-dantinis, nosinis) - garsų S, Z, C, DZ, Š, Ž, Č, DŽ tarimo trūkumas.

Tarpdantinis sigmatizmas – garsai s, z, c tariami netiksliai, iškišus liežuvį tarp dantų;
Šoninis sigmatizmas – tariant garsus š, ž, č oro srovė praeina liežuvio vienu ar abiem šonais (turi eiti     liežuvio viduriu), šie garsai įgyja nemalonų šniokštimo atspalvį;            
 Lūpinis – dantinis sigmatizmas – tariant garsus s,  z,  c  apatinė  lūpa  pakyla  prie  viršutinių dantų,   girdisi f, v;                
            Švilpiantis sigmatizmas – garsai š, ž, č keičiami garsais s, z, c;
           Šnypščiantis sigmatizmas – garsai s, z, c keičiami š, ž, č;   

Garsas Č

Tariant č lūpos suapvalintos ir plačiai atkištos į priekį, tarp dantų 1—2 mm tarpelis, kaip tariant garsus š, ž. Tariant garsą č, liežuvio galiukas, remdamasis į viršutinių dantų alveoles, sudaro su jomis uždarumą, kuri sklandžiai pereina į ankštumą, susidariusią toje pat vietoje. Liežuvio nugarėlės kraštai liečia kietojo gomurio pakraščius. Oro srovė stipri, trumpa ir šilta.  Balso stygos laisvos.

C-Č  

Čiūčia liūlia mažutėlį, liūlia lyliutį..........................

Skrido bitelė,

Skrido bitelė, čiūto,

Lygian laukelin,

Lygian laukelin, čiūto,

Grikio lankytų,

Grikio lankytų, čiūto.

Turiu gražią kumelaitę,

Žadu joti pas mergaitę,

Ei, činda maračiūra,

Činadaikum činada.

Garsas  DŽ 

Dž yra skardi č pora. Tariant dž, dž', virpa balso stygos ir kiek silpnesnė iš plaučių iškvepiamo oro srovė, o artikuliacija visiškai tokia pat, kaip garso č.  Garsą č mokome tarti tada, kai vaikas jau moka teisingai tarti garsus s, z, c ir š, ž. Pirmiausia bandoma tarti mėgdžiojant. Aptariama lūpų, liežuvio padėtis, sukandimas, vaikams primenama, kad oro srovė turi būti stipri ir šilta, o tarimas trumpas ir staigus. Jei mėgdžiojant ištarti nepasiseka, atliekami parengiamieji pratimai.

DZ-DŽ

Teip joj ponai, teip bajorai: dzig, dzig, dzig, dzig, dzig............

Turėjo bobukė

Baltą ožiuką,

Ekve dzium dzium dzium,

Baltą ožiuką.

Vedė bobutė

Ožiuką turgun,

Vei vei, džium džium,

Ožiuką turgun.

Pririšo bobutė

Į tvoreliukę,

Vei vei, džium džium,

Į tvoreliukę.

              
 Rotacizmas – garso r tarimo trūkumai:

1) viendūžis – kai liežuvio galiukas virpteli vieną kartą,

2) gomurinis – kai virpa ne liežuvio galiukas, o liežuvio minkštasis gomurys,

3) garsas r visai praleidžiamas,

4) garsas r keičiamas kitais garsais – l, j;

R

 Rido, mano karvytė juoda , rido, man pienelio duoda, rido! Rido, rido, rido!

Ralio ralio, karvytės mano!

D - garso d tarimo trūkumai;

Da – do, da – do, vilkelis kamaro..............

Dribk, kiaulele, dribulia, dribk, degloji, dribulia, dribk, dribk, dribulia, dribulėlia, dribulia.

-             Dūda dūda, kur tu eini?

-             Dūda dūda, šieno šienauti.

-             Dūda dūda, kam tas šienelis?

-             Dūda dūda, karvelėms ėsti.

Aš pasėjau  linelį,

Aš pasėjau žaliąjį,

Aš pasėjau žalią liną,

Dramta drylia žalią liną,

Dramtadra.

Skrido uodas į eglę,

Skrido uodas į eglę,

Dratata dratata,

Skrido uodas į eglę,

Į eglę.

T - garso t tarimo trūkumai;  

To – to, stovėjo oželis ant tiltelio,

to – to – to.

To – to, tai žiūrėjo  į žalią žolelę,

to – to – to.

 Lambdacizmas – garso l tarimo trūkumai;

Dažniausiai šis garsas:          

 1) minkštinamas (liapas, maliūnas),

2) praleidžiamas (_apė, _ova),              

 3) keičiamas kitais garsais: j – kjevas (klevas), v – vivkas (vilkas), u – bautas (baltas), r – rapei (lapei)...;''

L

 Liūlia liūlia mažutėlį, liūlia lyliutį.................

Tu, kiškeli, lilima,

Trumpakojėli, lilima.

Tu kiškeli, lelimoj,

Trumpakojėli, lelimoj.

Gili žiema, lelimoj,

Trumpos kojos, lelimoj.

Oi, ir atlėkė

Baikštoji elnė,

Lėliu kalėda, kalėda.

Baikštoji elnė

Devyniaragė,

Lėliu kalėda , kalėda.

Kapacizmas - garso k tarimo trūkumai;  

K

 Kėkū kėkū, vežė meška šėku,................

Tu, avinėli riestaragėli,

Kuldi buldi, kuldinėli,

Kuldi buldi, avinėli.

Bėki gi, bėki

Viešu keleliu,

Kuldi buldi, kuldinėli,

Kuldi buldi, avinėli.

Gamacizmas - garso g tarimo trūkumai;   

G

Šaukiant žąsis:

Ga – ga – ga – ga  gir – gir!  Gir – gir!  Ga – ga – ga – ga  gir!

Chitizmas – garsų h, ch tarimo trūkumai;

H

Piemenims susišaukti:

O-ho-lia ho-lia, ho – l – ho – lia, ho – l – ho – lia, ho – l – ho – lia, ho – l – ho – lia, .........

Oliavimas:

O-lia dirvolia, gykim namolio!

Jotacizmas - garso j tarimo trūkumai;

J

 Švento Jono vakarėlį

Sesuo pynė vainikėlį,

O ja, o ja ja,

Sesuo pynė vainikėlį.

Pamirodyk, ožy,

Kaip motutė šoka.

Jatuto jatutėla,

Jatuto jatutėla.

Šitaip šokinėja,

Šitaip trepinėja.

Jatuto jatutėla,

Jatuto jatutėla.

Betacizmas -   garso b tarimo trūkumai;  

B

Aš pasėjau žalią pupą,

Kirvirvir, kirvirvir,

Strukum bukum kirvizom,

Pod kirvizum bom bom bom.

Ir užaugo žalia pupa,

Kirvirvir, kirvirvir,

Strukum bukum kirvizom,

Pod kirvizum bom bom bom.

P - garso p tarimo trūkumai;

A-a a-a pupą,

Kas tą pupą supa?

M - garso m tarimo trūkumai; 

M - m m - m liūli, katinėlis guli.................

N - garso n tarimo trūkumai;

Oi tu ožy, nu nu nu,

Žilabarzdi, nu nu nu.

Kur padėjai, nu nu nu,

Žilą barzdą, nu nu nu.

Priebalsių junginių tarimo įtvirtinimas:

Turėjo bobutė žilą oželį,

Kentai mentai,

Vid gin gin gin gin,

Abulenki balabenki,

Šalatenki malatenki,

Žilą oželį.

Ir įšoko oželis

Į kopūstų daržą.

Mei linga džiunga, mei linga džiunga,

Nazaram cam cam cabul ai,

Judyt budyt,

Oželi mana.

Turėjo bobutė

Žilą oželį.

Meilingu, tingu, lingu,

Nazarum, tum, tum,

Tabalai tai tai,

Okti sabali,

Vingi sindi tudi,

Mano oželis kudločius.

Aš ožiukas, muki tpruki,

Mažiučiukas, muki tpruki,

Aš kaip lėkiau, muki tpruki,

Per ulyčių, muki tpruki, ..............

Žodžių tarimo įtvirtinimas sakiniuose:

Augo girioj pelėda,

Augo girioj pelėda,

Augo augo, augo augo,

Augo girioj pelėda.

Rudos akys pelėdos,

Rudos akys pelėdos,

Rudos rudos, rudos rudos,

Rudos akys pelėdos.

Vija lizdų pelėda,

Vija lizdų pelėda,

Vija vija, vija vija,

Vija lizdų pelėda.

            Foto: A.B.

  Kiti dislalijų  įveikimo būdai naudojant dainuojamąją tautosaką

Ritmo pajautimui:

Kius - kius - kius į Šakius barankėlių pirkti.

Ra-tu ra-tu pa-pa-dūkšt!

Kvėpavimo pratimai lietuvių liaudies dainose:

Uščia lylia mažutėlį, liūlia lyliutį,

Aš turėjau gaidelį,

Nor visi matyti.

Kuo gaidelis vardu,

Nor visi žinoti.

Mano gaidys anksti rytą –

Kakaryku čak!  Ūcha!

Sėdi uodas ant kelmelio,

Jis gražiai liūliavo,

Tadrica o ka ka ,

Jis gražiai liūliavo.

Balso lavinimo pratyboms:

H

Piemenims susišaukti:

O-ho-lia ho-lia, ho – l – ho – lia, ho – l – ho – lia, ho – l – ho – lia, ho – l – ho – lia, ........

Oliavimas:

O-lia dirvolia, gykim namolio!

Balsės

A

A-a a-a lylia  lyliutį,.......................................

O

 Lek gervė,  lek gervelė,

Lek gervelė per girią,

O o o, o o o,

Lek gervelė per girią.

Siuntė mane motinėlė,

Oi oi oi,

Į girelę obuolėlių,

Oi oi oi.

 Į girelę obuoliauti,

Oi oi oi,

Pagirėliais riešutauti,

Oi oi oi.

Ė-E

Kas ten girioj subraškėjo,

Kas taip labai pumpterėjo?

Ei ei ei,

Kas taip labai pumpterėjo.



                        Autorė: Genovaitė Jazbutytė-Stonkienė

Foto: A.B.

Dislalijų įveikimo sistema liaudies pedagogikoje

Garsų tarimo mokymas liaudies pedagogikoje panaudojant tautosaką  

                                    Foto: A.B.

Pradedama nuo patiems mažiausiems skirto repertuaro – lopšinių, kykojimų, juokinimų. Tai specialiai jiems suaugusiųjų sukurtos ir atliekamos dainos. Toliau – jau paaugusių vaikų, dažnai pačių susikurtos dainos – piemenų folkloras. Formulinės dainos patrauklios savo kompozicija. Nuolatiniai pasikartojimai, ritmas labai tinka logopedinėms pratyboms.  Tai puiki medžiaga kalbos pamokėlėms. Jei vaikas kalba neaiškiai, sunkiai ištaria kai kuriuos garsiukus, vietoj nuobodaus tam tikrų žodžių kartojimo ar kitų tarties lavinimo pratimų, galima pasiūlyti žaismingą dainelę. Galima lyginti atskirus skiemenis, žodžius, sakinius. Eiliuotas tekstas moko taisyklingo kirčiavimo (ne taip sukirčiavus, jis neskamba), skatina laikytis tam tikro kalbos ritmo, tempo, daryti pauzes. Vaikams (ypač mažesniems) patinka, kai eiliuotame tekste yra aiškūs vaizdai, siužetas. Dažnai daina gali tapti pretekstu pasikalbėti apie vieną ar kitą šventę, įvykį, reiškinį ar pan. Su dainomis galima ir pažaisti, parodant judesiais tai, kas jame vyksta. Jiems patinka ritmo, žodžių skambesys, žaismas. Svarbu, kad vaikui tekstas būtų aiškus, todėl padainavus dainelę, reikėtų aptarti veikėjus, įvykius, nuotaiką, neaiškius žodžius ir pan.

a)                  Foneminės klausos lavinimo, artikuliacinio aparato parengimo, garso mokymo  etapas

 Pagrindinė lopšinių paskirtis - švelnia melodija nuraminti, užmigdyti vaiką, pasitelkiant žodines formules: a-a a-a, liūliai liūliai, čiūčia liūlia, liūly liūly, učia lylia ir kt. Daugelio lopšinių melodijos yra siauros apimties, imituoja supimo judesį. Įvairiose Lietuvos vietose paplitę skirtingi tekstų motyvai: Žemaitijoje ir Šiaurės Aukštaitijoje vaikučius supa, migdo zuikelis, Suvalkijoje - katelė, Šiaurės Žemaitijoje pelelė neša saldų miegelį, Aukštaitijoje - vaikelis vadinamas aukso žiedeliu, deimantėliu.

 Patiems mažiausiems skirti nedidelės apimties, paprastos formos, vaizdingi, judesių lydimi kūrinėliai, vadinami žaidinimais. Žaidinimai - tai kūrinėliai, atliekami dainuojant arba rečituojant trumpučius tekstus su tam tikru judesiu - supavimu, glostymu, masažavimu, kutenimu, jodinimu ant kojos ar ant kelių, žaidžiant rankutėmis, pirštukais. Juos dainininkės vadina mylavimais, kėkavimais, kėcavimais, dzyravimais, katutėmis... Kūdikis dar nežaidžia savarankiškai, o yra žaidinamas suaugusiųjų. Populiariausi žaidinimai (katutės, ratavimai) pirščiukais, delniukais, rankutėmis. Pavyzdžiui, žaidinimas rankutėmis „Ratu ratu ratutes“ arba gerai žinomas „Pelytė virė košytę“ ir kt. (Sirutienė L., 1997). Yra žaidinimų, kada mažylis supamas ar šokdinamas ant kelių arba ant kojos (kėkavimai, jodinimai). Šių kūrinėlių tekstai tarsi trumpos pasakėlės, kuriose veikia paukšteliai, gyvulėliai, o kartais ir patys mažieji tampa veikėjais, joja ant žirgelių, verda košelę. Žaidinimai aktyvina, padeda pralinksminti mažylį, lavina dėmesį, koordinaciją, skatina žvitrumą.

b)                Garso tarimo įtvirtinimo etapas

Vaikų ir piemenų dainos. Gyvūnijos apdainavimus kurdavo patys vaikai arba suaugusieji vaikams. Čia gyvūnai ir paukščiai apdainuojami natūralioje aplinkoje („Augo girioj pelėda", „Lek gervė" ) arba įasmeninti – imituojantys žmonių pasaulį („Staugia vilkas pagiry",  „Vilkas pilkas kepurietas" ). Visoje Lietuvoje paplitusios dainos apie oželį („Uoželi uoželi" ), apie uodą („Vuods iš aržuolo puolė", „Vėjelis pučia",  „Einu per keimą").

 Pačių vaikų kūrybai priskiriami erzinimai, piemenų raliavimai, kreipiniai į saulę, lietų, vėją, debesis. Vaikai juos kurdavo ekspromtu, čia pat improvizuodami. Gyvūnijos erzinimus („Starkau Jonai, ga ga ga", „Vilkas Andriejus" ), piemenų erzinimus („Vaikelius maišelius" ) ir kitus šios grupės kūrinėlius dainuodavo arba rečituodavo paaugliai, dažniausiai piemenys, paprastai garsiai šaukdami, kartais mėgdžiodamiesi gestais.

Ganiavos daineles („Ganiau aš aveles"), raliavimus („Ralio dar ralio"), būrimus („Dievo karvyte"), kreipinius į lietų („Lyk lyk, lytėliau", „Atalyja lietus", „Pūsk pūsk, vėjelėli") kurdavo piemenys ganydami. Šių kūrinėlių muzikinis pradas neišplėtotas, melodijos išreiškia šūksnio, kvietimo, prašymo, liepimo ir kitokias intonacijas (Sirutienė L., 1997). 

c)                  Garsų diferencijavimo etapas

Vaikų dainoms priskiriamos ir formulinės dainos, kurios dar skirstomos į grandinines ir kumuliatyvines.

Grandininių dainų klausymo – atsakymo ir kitos formulės yra vienos seniausių kompozicinių formų, kurias tyrinėtojai kildina iš senųjų kalendorinių ir religinių apeigų. Lietuvoje šios dainos nepasižymi variantų ir tipų gausa, pavyzdžiui: „Šuto boba šustinėlį", „Aš regėjau tekucį",   „Berži kikilis betupous", „Pinu pinu pynj".

Šios dainos - dialogai – tai  žaidimai, susidedantys iš dviejų dalių: paprastai  pradžioje būna  pokalbis  tarp  veikėjų, o antroje dalyje atliekamas kažkoks su vaidmeniu susijęs veiksmas. Veikėjus  nusako dainos pavadinimas. Pagrindinė veikla – vaidmenų (vilko, avelių, piemens ir pan.)  atlikimas. Dažnai tekstą galima  improvizuoti. Dalyvaudami tokio tipo žaidimuose vaikai seka  eigą, stengiasi  įsijausti į vaidmenį.

Kumuliatyvinėms dainoms („Slūžinau pas poną", „Išbėg išbėg pelė iš urvo") būdingas siužetiškumas, posminė struktūra. Čia prie kiekvieno naujo posmo pridedama po eilutę. Tokios dainos aptinkamos visoje Lietuvoje.

Lietuvių liaudies dainų bruožas – besikartojanti šūksminė eilutė. Šūksminių frazių, kurių prasmės išvis nebegalime atsekti, liaudies dainose, ypač vaikų, piemenų dainose, taip pat sutartinėse, yra daug. Yra vartojamos frazės kaip: sadūto tūto, dauno lylia čiūto, čiutyta rūtela, kalėda…



         Autorė: Genovaitė Jazbutytė-Stonkienė

Foto: A.B.